педагогика неотомизма

neotomistinė pedagogika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Šiuolaikinė pedagogikos kryptis, grindžiama viduramžių (XIII a.) katalikų teologo Tomo Akviniečio ir jo pasekėjų filosofija, kuri XIX a. buvo priimta kaip oficiali Romos katalikų bažnyčios doktrina. Žymesnieji neotomistai pedagogai: M. Kazotis ir M. Stefaninis (Italija), U. Kaningemas ir U. Makhagenas (JAV), Ž. Maritenas ir E. Žilsonas (Prancūzija). Neotomistinė pedagogika teigia, kad ugdymo tikslas – formuoti aktyvų religingą žmogų, gebantį religingumą sieti su mokslu ir visuomenine praktika. Žmogus suprantamas dualistiškai – kaip nemirtingos sielos ir mirtingo kūno vienovė. Sielai išganyti reikia tikėjimo Dievu, gerų darbų, atgailos už padarytas nuodėmes, kurios atsiranda nesilaikant Dievo ir Bažnyčios įsakymų, o kūnui, jo veiklumui ugdyti reikia protinio lavinimo ir fizinio auklėjimo. Neotomizmo pedagogika kritikuoja visuomenės ydas. Jas įveikti galįs tik religingas žmogus, kuris vadovaujasi „meilės įstatymu“. Ši pedagogika neatmeta šiuolaikinio mokslo, švietimo laimėjimų, reikalauja jaunąją kartą mokyti visų dalykų, kurie dėstomi pasaulietinėse mokyklose, naudoti moderniausius mokymo ir auklėjimo metodus, bet kartu mokykloje dėstyti ir religiją, o mokslo duomenis panaudoti jai pagrįsti, nes tikras mokslas neprieštaraująs religijai. Mokytojais gali būti tik religingi, apsišvietę žmonės. Lietuvių filosofas ir pedagogas S. Šalkauskis (1886–1941) Kauno universitete skaitytų paskaitų santraukoje „Bendrieji pedagogikos pagrindai“ (1936) pateikia „pilnutinio ugdymo sistemą“, kurioje ugdymo uždaviniai išdėstomi tokia tvarka: fizinis auklėjimas, kultūrinimas (protinis lavinimas, dorovinis ir estetinis auklėjimas) ir svarbiausias uždavinys – religinis auklėjimas. Tokia ugdymo uždavinių hierarchija atitinka neotomistinės pedagogikos filosofinius pagrindus, nes remiasi krikščioniškuoju humanizmu ir idealistiniu evoliucionizmu. atitikmenys: angl. neothomistic pedagogy vok. neothomistische Pädagogik rus. педагогика неотомизма